Personalinė Vlado Pukevičiaus paroda „Tête à tête“

Dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė

Valdą Pukevičių pažįstu ir stebiu jo kūrybą daugiau kaip dešimt metų ir tikrai žinau, koks jis darbštus, imlus naujovėms, smalsus ir atidus technologiniams procesams.

Personalinę parodą surengti nėra paprasta, reikia sukaupti didelį kiekį parodos vertų eksponatų, o tai tikrai jau nebe pirma Valdo paroda. Jis visada nustebina kokybe ir kiekybe. Ar tai būtų kiek siurrealių botaninių-animalistinių dekolių siautulio kupini paviršiai, ar minimalizuotų formų indai, kurių paviršius džiugina glazūrų įvairove puikiai derančia su kuklių formų ir puikių proporcijų tūriais.

Naujausiuose darbuose, eksponuojamuose šioje parodoje, Valdas Pukevičius koncentruojasi į emociją, kasdienį emocijų bei minčių kismą, santykį su kasdieniu, bet nuolat kintančiu pasauliu, aplinka, santykiu tiek su savo jausmų įvairiapusiška amplitude, tiek ir su emocijomis, kurias teikia “išoriniai” veiksniai, susitikimai bei kiti potyriai. Visa tai menininkas siekia perteikti improvizuodamas bei eksperimentuodamas, tiek su tekstūromis, faktūromis, tiek su spalvomis.

Savo improvizacijų pagrindui Valdas naudoją didelio formato lėkštę, papildyta simboliškomis iškilių „akių burbulų” žymėmis. Tai tarsi koks „trafaretas“, tik pradinė formų užuomina, kuriai buvo lemta tapti įvairiapusiškų spalvų, emocijų, asociacijų, eksperimentų kupinos kolekcijos išeities tašku. Galima tai palyginti su pirminėmis emocijų ženkliukų formomis (pvz. “smile”), kurios dabar jau virtualiose bendruomenėse tapo ištisomis emodzi kolekcijomis ir katalogais. Tête-à-tête su kasdienėm emocijom, sutiktais žmonėmis – toks pagrindinis šios Valdo kolekcijos credo.

Ši paroda yra puikus liudijimas, kad kartais priverstinė saviizoliacija (kalbama apie karantininius laikotarpius) gali būti ir itin paranki kūrėjui. Valdas Pukevičius šiuo laikotarpiu itin susikoncentravo ties naujomis idėjomis bei darbais, kasdien dirbo, kūrė, improvizavo, užsiėmė kaip pats sakė „akla tapyba glazūromis”, štai, dabar ir matome tokį gausų bei intriguojantį rezultatą. Daug eksperimentuodamas su glazūromis, jų spalvomis, tekstūromis, stiklo glazūromis Valdas išgavo nesuskaičiuojamą kiekį vizualių emocijų, kur paviršiai gali priminti tiek akvarelę, tiek vitražą, tiek ekspresyvios tapybos fragmentą.

Nevengiama ir kitų, paviršiaus estetiką kuriamų elementų, aukso, bronzos glazūros, liustro, o ir tų pačių dekolių, papildančių vieno ar kito darbo emocijas, simboliką bei pasakojamas istorijas.

Taigi, Valdas Pukevičius, kad ir sunkiais visiems laikotarpiais nelaukė įkvėpimo „žiūrėdamas į debesis“ (nebent tokia būtų būsimo kūrinio idėja), o kasdien uoliai darbavosi, liejo savo emocijas molio paviršiuose, kurios išdegtos sužibėjo, sužaižaravo ir stebina mus įvairuojančių ženklų ir jausenų kalba.