„Nepamirštama tradicija. Medžio ir lino raižiniai“ Tautodailininkų kūrybos paroda

Senieji raižiniai medyje priklauso grafiškajam menui. Tai taip vadinama primityvioji grafika. Kadangi įvairių stadijų raižinių dirbimo technika yra gana tobula, todėl neabejojama, kad jie į Lietuvą atkeliavo iš kitur. Mūsų raižytojai savo raižiniams prototipus ėmė ne iš mūsų bažnyčių stebuklingų paveikslų ar statulėlių, o dažniausiai iš Vokietijos ir Prancūzijos bažnyčių. Galiausiai apie mūsų raižinių kilmę iš Vokietijos kalba ir jų dirbimo technika.
Liaudies raižinių medyje atsiradimo pradžia žymima XVIII a. pirmuoju dešimtmečiu. Seniausias iš žinomų raižinių – „Šv. Jurgis“ – turi 1710 metų datą. Paskutiniai raižiniai žymimi 1853 metų data, nors spaudinių buvo randama ir vėliau.
Ne rūmams ir ne bažnyčioms puošti nuo medyje raižytų formų (klišių), kitaip vadinamų lentų, buvo spaudžiami spaudai. Jie puošė dūmines pirkias ir klėtis, merginos tokiais spaudiniais išklijuodavo net kraičio skrynių vidų. Dažniausiai spaudiniai buvo spausdinami ant prasto popieriaus, paprastais, net gi savo darbo dažais, todėl dūmai, dulkės, drėgmė ar saulė spaudiniams neleisdavo ilgai išsilaikyti. Gal būt todėl spaudų buvo daug spausdinama, o meistrai yra padirbę ne vieną to paties siužeto šventojo paveikslą.
Liaudies raižinių dirbinimo centru turime laikyti Žemaitiją. Drožiama ir spausdinama buvo visoje Žemaitijoje, tačiau labiausiai buvo išgarsėjusi Žemaičių Kalvarijos raižinių medyje drožėjų mokykla, Darbėnų ir Kretingos apskrities meistrai. Kretingos vienuoliai buvo sukaupę nemaža „lentų“, deja, jas XIX amžiaus pradžioje pardavė lenkams. Pilnų pavardžių raižiniuose teaptinkamos tik dvi - tai Samuelis Stepanovas ir Tadas Jurevičius. Žinomos trys meistrų monogramos – E. W., A. J. ir P. W. Kitų iki šiol išlikusių raižinių meistrų pavardės nėra žinomos, tačiau neabejotinai jų buvo žymiai daugiau.
Raižinių siužetų prototipai buvo dažniausiai nežinomų autorių šventųjų paveikslai ir žymesnių Europos menininkų kūrinių kopijos. Ypač mielai buvo raižomi paveikslai šventųjų, kurie buvo laikomi stebuklingais, kurių atlaidai sutraukdavo tūkstančius maldininkų. Kas gi nenorėdavo parsinešti atminimui šventojo abrozdo, o dar pašventinto per atlaidus.
XIX amžiaus pradžioje mūsų meistrai nustojo raižyti ir spausdinti spaudus, nes Lietuvą užplūdo tų pačių raižinių pigūs litografiniai pamėgdžiojimai, o vėliau taip vadinami oleodrukai.

Parengta pagal Paulių Galaunę „Lietuvos liaudies menas“, 1930, Kaunas

Viena ryškiausių šios meno šakos XX a. asmenybių – liaudies meistras Romanas Krasninkevičius, kurio kūrybinis palikimas ir yra didžiausias stimulas šio laikmečio tautodailininkų kūrybai.
2022 m. Vilniaus krašto tautodailininkų-meno kūrėjų bendrija Druskininkų amatų centre „Menų kalvė“ organizavo kūrybines dirbtuves-mokymus pradedantiesiems kolegoms, kuriose patyrę meistrai dalijosi sukaupta kūrybine patirtimi bei meistrystės paslaptimis. Mokymus vedė tautodailininkai ir bendrijos nariai – meno kūrėjai Odeta Tumėnaitė- Bražėnienė ir Klaidas Navickas.
Parodoje „Nepamirštama tradicija. Medžio ir lino raižiniai“ eksponuojama projekto dalyvių, tautodailininkų: Raimondos Bolienės, Dianos Lukošiūnaitės, Linos Kabelkaitės, Romos Gudaitienės, Linos Razgūnienės, Laimutės Benešiūnaitės-Fedosejevos, lrmos Barauskaitės-Klimkienės, Adelės Bražėnaitės-Gančierės bei projekto mokytojų – Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės (Utena) ir Klaido Navicko (Trakų raj.), kūryba bei dirbtuvių metu sukurti darbai.
Parodoje pristatomi paveikslai atlikti lino ir medžio raižymo technikomis, kurios pasižymi senovine primityviąja spauda: popieriaus lape nupieštas piešinys perkeliamas ant išdžiovintos medžio lentos ar linoleumo, išraižomas specialiu kalteliu arba peiliuku, paviršius dengiamas dažais ir atspaudžiamas į popierių naudojant šaukštus. Raižinių motyvai pasižymi augalinėmis formomis ir raštais, vaizduojamas senasis Lietuvos kaimas, gamta, pasakos, mėgiama šventųjų tema.

Paroda veiks spalio 4-31 dienomis.